„Kelionė grąžina jėgas ir meilę į tavo gyvenimą“

Džalal Ad-Dyn Ar-Rūmi

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera ... arba į internetą. Livejournal negrįžtamai ištrynė mano praktinį gidą apie Jokūbo kelią, nes aš neprisijungiau prie jo dvejus metus. Na, pagalvojau, ištrynė, tai ištrynė, nieko čia nepadarysi. Bet pasirodo galima padaryti.

„Rankraščiai nedega“, kaip sakė vienas žymus rašytojas, o laikmenos juo labiau, pasakytume mes. Štai pristatau jums, mieli buvę ir būsimi piligrimai, restauruotą ir atnaujintą Jokūbo kelio praktinį gidą, su nauju dizainu (ačiū Juliui N.), nuotraukom (Takahiro ir mano) ir forumu, kuriame galima pabendrauti apie kelią.

Manau, kad kiekvienas praėjęs Jokūbo kelią turi daug ką pasakyti kitiems, papasakoti savo įspūdžius. Bet neapsigaukime, juk ne kiekvienas iš mūsų rašytojas. Baigęs Jokūbo kelią, aš iš karto supratau, kad savo įspūdžių aprašyti nesugebėsiu. Bet praktinį gidą galiu parašyti. Toks yra iš šios svetainės tikslas – pateikti praktinį gidą apie Jokūbo kelią bei sudaryti galimybę bendrauti visiems juo susidomėjusiems.

Šį kelią man pačiam teko įveikti pėsčiomis nuo 2005 metų rugpjūčio 10 d. iki rugsėjo 8 dienos. Turiu sukaupęs kažkokios patirties, kuria mielai su jumis pasidalinsiu. Mano patirtis nėra unikali - esu vienas iš tų dešimčių tūkstančių piligrimų, kurie kasmet keliauja tuo keliu. Įvairiausių pasakojimų apie šį kelią apstu internete, knygų yra išleista šimtais, tačiau mažai ką rasite lietuviškai.

Nors dabar sutikrinau esminę informaciją, kai kurie dalykai vis dėlto gali būti pasikeitę, todėl jei sugalvosite keliauti, pačią svarbiausią informaciją pasitikrinkite dar kartą iš kitų šaltinių.

Šiame puslapyje pateikiama mano asmeninė patirtis, kuri nebūtinai sutampa su kitų žmonių išgyvenimais, ir nebūtinai ten, kur man pasisekė, pasiseks ir jums, arba atvirkščiai, todėl sprendimus siūlau priimti patiems vadovaujantis savo protu. Nesu niekuo gudresnis už kitus normalius žmones ir piligrimus, todėl jokių asmeninių patarimų, ypač susijusių su finansais, sveikatos būkle, kelione į pradžios tašką ir atgal, neteikiu.

Kai kur sau leidžiu pajuokauti. Manau eis atskirti, kur aš rimtai, o kur ne visai.

Visiems gero kelio (buen Camino) ir malonaus skaitymo!

2014 m. lapkričio 15 d.

 

 

 

TURINYS


1. KAS YRA JOKŪBO KELIAS

2. CAMINO STATISTIKA

3. ISTORINIS KONTEKSTAS - LEGENDA

3.1. Jokūbas vienas iš Jėzaus apaštalų

3.2. Jokūbas atvyksta pamokslauti į Ispaniją

3.3. Jokūbo kūną mokiniai atgabena į Galiciją

3.4. Musulmonų invazija į Ispaniją

3.5. Stebuklingas Jokūbo palaikų radimas

3.6. Šv. Jokūbo vaidmuo rekonkistoje

3.7. Santiago de Compostela - viduramžių piligrimystės centras

4. PILIGRIMYSTĖS RAIDA

4.1. Viduramžiai - piligrimystės pikas

4.2. Piligrimystė kaip nuotykis vėlyvaisiais viduramžiais

4.3. Piligrimystės nuosmukis po rekonkistos

4.4. Šv. Jokūbo palaikų antrasis atradimas XIX a.

4.5. Camino de Santiago šiais laikais

5. KELIONĖS PRADŽIA IR JOS PLANAVIMAS

5.1. Kodėl žmonės keliauja Camino?

5.1.1. Camino - tikėjimo kelias

5.1.2. Camino - dvasinio patyrimo kelias

5.1.3. Kiti Camino aspektai

5.2. Kiek skirti laiko kelionei?

5.3. Ar užteks fizinių jėgų?

5.4. Kiek reikės pinigų?

5.5. Kada keliauti?

5.6. Ką pasiimti į kelionę?

5.6.1. Privalomas sąrašas

5.6.2. Neprivalomas sąrašas

5.6.3. Ko nereikia

5.7. Pėsčiomis, dviračiu ar raitam?

5.8. Kaip patekti į pradžios punktą?

6. CAMINO PRASIDEDA

6.1. Žygio atstumo planavimas

6.2 Piligrimo rytas

6.3. Kaip nepaklysti?

6.4. Atvykstam į albergue

6.5. Albergue aprašymas

6.6. Sveikatos problemos

7. PADĖTIS ISPANIJOJE

7.1. Maistas

7.2. Darbo laikas

7.3. Saugumas

7.4. Kalba

7.5. Ką verta pamatyti?

8. SANTJAGO DE KOMPOSTELA

8.1. Piligrimystės ritualas

8.2. Mišios Santjago katedroje

8.3. Nakvynė Santjage

8.4. Kelionė į Finisterę


1. KAS YRA JOKŪBO KELIAS

Jokūbo kelias arba Camino de Santiago - tai kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Santjago de Kompostela (isp. Santiago de Compostela) miestą Ispanijoje, kur įspūdingoje katedroje ilsisi šv. Jokūbo palaikai. Jokūbo kapas yra piligrimystės tikslas, tačiau kai kurie keliautojai dar keliauja apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo žemės kraštas, kad pasiimtų iš jūros piligrimystės įrodymą - kriauklę.

Bet koks kelias, kuriuo jūs einate į Santjago de Kompostela galėtų būti vadinamas Jokūbo keliu, bet istoriškai susiklostė keletas maršrutų, kurie yra vadinami Camino de Santiago. Žemėlapyje matosi daug kelių, kurie prasideda Prancūzijoje, susilieja vienas į kitą ir kerta Ispanijos sieną dviejuose vietose – St-Jean-Pied-de-Port (Prancūzija) ir Somport (Ispanija).

jokubo-kelio-zemelapis

Joks kitas kelias nesuvaidino Europos istorijoje tokios reikšmės krikščioniško Europos identiteto įtvirtinimui. Ant jokio kito kelio jūs nerasite tiek daug istorijos ir kultūros paminklų. Ne veltui jis yra įtrauktas į UNESCO kultūrinio žmonijos paveldo sąrašą.

Būtent apie šią atkarpą, dar vadinamą Camino frances, kuri prasideda prie Ispanijos-Prancūzijos sienos esančiame St-Jean-Pied-de-Port miestelyje, vingiuoja apie 800 kilometrų Ispanijos šiaurine dalimi per Navarą, La Riocha, Kastiliją ir Leoną (Castilla y Leon) ir Galiciją, aš papasakosiu šiame puslapyje. Pagal oficialią statistiką, Camino frances keliauja 70 proc. visų piligrimų. Kelias toliau vadinimas Jokūbo keliu arba Camino de Santiago, arba tiesiog Camino.


2. CAMINO STATISTIKA

Kad būtų galima įsivaizduoti, koks tai reiškinys, pateikiu 10 metų piligrimų, pasiekusių Santjagą ir užsiregistravusių katedros piligrimų biure, skaičiaus statistiką:

statistika piligrimu skaicius

Lietuvos piliečių skaičius yra per mažas, kad matytųsi šioje diagramoje. Atskirai paėmus lietuvių skaičius per dešimt metų kito taip:

statistika lt piligrimu skaicius

Šaltinis: Oficina de acogida al peregrino


Įdomumo dėlei pateikiu tikslius skaičius:

  2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013
Visi 179944 93924 100377 114026 125141 145877 272135 183366 192488 215880
Lietuviai 12 7 18 30 54 83 145 114 169 255

Kaip matome, piligrimų skaičius smarkiai didėja. Atkreipkime dėmesį, kad 2004 ir 2010 m. yra šventieji Jokūbo metai ir tais metais piligrimų padvigubėja. Bendra tendencija yra šiek tiek ir gąsdinanti. Kažin ar nebus pasiekta saturacijos riba?

St-Jean-Pied-de-Port šv. Jokūbo draugijos interneto tinklalapyje pateikiamais duomenimis, 2005 m. kaip piligrimas tame mieste buvo apsistojęs vienas lietuvis (įtariu, kad tai būsiu aš pats). Vėliau skaičiai yra tokie (deja, neturiu visų metų): 2008 m. - 34, 2009 m. - 44, 2010 m. - 53, 2011 m. - 48, 2013 m. - 103. Sulyginę baigusių Camino ir pradėjusių St-Jean mieste statistiką, matysime, kad šiek tiek mažiau nei pusė piligrimų iš Lietuvos eina visą Caminofrances kelią. 


3. ISTORINIS KONTEKSTAS - LEGENDA

Kadangi esu tik istorijos bakalauras, nesiimu spręsti, kiek visoje šitoje istorijoje tiesos, o kiek pasakų ir legendų. Bet be legendų pasaulis būtų baisiai neįdomus, greičiausiai nebūtų ir šito gido, nebūtų ir Lietuvos, kokia ji yra dabar. Žmonėms legendų reikia labiau nei istorinės tiesos. Kai kažkur Indijoje Mergelė Marijos statula pradėjo verkti kruvinomis ašaromis, žmogų kuris pastebėjo, jog yra prakiuręs surūdijęs vamzdis, nuteisė už šventų dalykų išniekinimą. Man visiškai negaila to žmogaus. Aš manau, kad tie, kurie griauna mitus ir legendas, tikrai nusipelno bausmės. Gink Dieve, nesiruošiu griauti nė vienos legendos, tik kartais kažkokios nelabai labos dvasios kurstomas bandau įsivaizduoti, kaip XIX amžiaus pabaigoje popiežius žiūrėdamas į žmogaus palaikus galėjo nustatyti, kad tai beveik 2 tūkstančių metų senumo to paties šv. Jokūbo kauleliai, kurie buvo prapuolę, paskui stebuklingai atsirado, paskui vėl prapuolė ir vėl stebuklingai atsirado...

 

3.1. Jokūbas vienas iš Jezaus apaštalu

Zebediejaus sūnus Jokūbas (lot. Jacobus, isp. Santiago, angl. James, pranc. Jaques) ir jo brolis Jonas buvo Galilėjos ežero žvejai, kai vieną dieną prie tinklų juos sutiko Jėzus ir pašaukė juos abu tapti žmonių žvejais. Naujajame testamente pasakojama, kad Jokūbas buvo ketvirtasis Jėzaus pašauktas mokinys (Mt. 4:21). Jokūbas tik keletą kartų minimas šv. Rašte. Abu broliai buvo karšto būdo ir jiems prilipo Boanerges, griausmo sūnų pravardė (Morkus 10:37).

3.2. Jokūbas atvyksta pamokslauti i Ispanija

Prieš nukryžiavimą Jėzus padalijo pasaulį apaštalams, skatindamas juos kaip galima plačiau pasaulyje skleisti tiesą. Jokūbui atiteko Iberijos pusiasalis. Jis nukeliavo iki Galicijos pamokslaudamas, tačiau, atrodo, kad jam sunkiai sekėsi - jis prie naujo tikėjimo patraukė vos keletą pasekėjų. Po to, jis grįžo atgal į Palestiną. Grįžtant Caesar Augustus mieste (dabar Saragosa) jį aplankė Mergelė Marija. Panašu, kad tai buvo jos vienintelis stebuklingas apsireiškimas jai dar gyvai esant. Ji paprašė, kad toje vietoje būtų pastatyta bažnyčia jos sūnaus atminimui ir perdavė jam stulpą, prie kurio Jėzus buvo pririštas jį plakant. Jokūbas išpildė šį prašymą ir pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą (iš čia populiarus ispaniškas moters vardas Pilar).

3.3. Jokūbo kūną mokiniai atgabena į Galiciją

44 m. po Kr. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas, tapdamas pirmuoju apaštalu kankiniu (Darbai 12:2). Tai vienintelė apaštalo kankinystė, minima Evangelijose. Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės, įdėjo į laivą, kuris neturėdamas nei burių, nei irklų ir netgi nevaldomas jūrininkų perplaukė Viduržemio jūrą ir pro Gibraltaro sąsiaurį pasiekė Iberijos krantus. Jokūbo mokiniai ilgai ieškojo vietos palaidoti Jokūbą. Galiausiai jie kreipėsi su prašymu į tos teritorijos, kurioje jie buvo apsistoję, karalienę vardu Lupa. Ši surengė keletą išbandymų mokiniams, tačiau jie stebuklingai juos atlaikė. Galiausiai ji pažadėjo, kad jie galės palaidoti apaštalo kūną jos žemėje, jei mokiniai sugebės pakinkyti du laukinius jaučius. Jaučiai mokiniams pakluso, ir Jokūbo kūnas buvo palaidotas ant kalvos.

3.4. Musulmonų invazija į Ispaniją

Apie 750 metų Jokūbo palaikai gulėjo žemėje ir niekas nebežinojo tos vietos, kur jie buvo palaidoti. Per tą laiką Iberijos pusiasalis tapo krikščioniškas. Romėnus pakeitė vizigotai. 711 m. musulmonai iš šiaurės Afrikos paveržė valdžią iš vizigotų ir užkariavo teritoriją į šiaurę iki pat centrinės Prancūzijos. Ispanijos šiaurės kalnuotos teritorijos, kuriose gyveno krikščioniškos gentys, musulmonams nebuvo įdomios. Tai pasirodė esanti klaidinga strategija, nes ten gyvenusios grupuotės pradėjo ginkluotą pasipriešinimą ir ėmė stumti musulmonus pietų link. Krikščionių Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų valdžios (rekonkista) truko beveik 800 metų.

3.5. Stebuklingas Jokūbo palaikų radimas

Apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis Pelajo (Pelayo) išgirdo muziką ir virš mažos olos miške ant Libredon kalno, esančio apie 17 km nuo Iria Flavia uosto, vyskupo Teodomiro buveinės, pamatė šviesas. Toje vietoje jis ėmė kasti žemę ir rado palaikus ir pergamentą. Pelajo pasikvietė vyskupą į tą vietą ir šis patvirtino, kad kaulai yra apaštalo Jokūbo ir dviejų jo mokinių - Atanasio ir Teodoro. Netrukus į tą vietą pradėjo traukti piligrimai. Nedidukė koplyčia, kurioje buvo laikomi palaikai tapo vyskupystės centru.

3.6. Šv. Jokūbo vaidmuo rekonkistoje

IX a. didžiąją dalį Iberijos pusiasalio tebevaldė musulmonai. Apie 834 m. Clavijo mūšyje, kuriame susidūrė Leono karaliaus Ramiro vedama kariuomenė su Abdurrachmano kariuomene, netoli dabartinio Logrono miesto pasirodė Jokūbas ant balto žirgo ir vedė krikščionis į mūšį prieš musulmonus. Ispanijos apaštalas Santiago Peregrino tapo Santiago Matamoros (maurų žudytojas) ir kovos prieš musulmonus ir apskritai krikščioniškos kovos simboliu. Šis karingasis Jokūbo įvaizdis netgi įsitvirtino labiau nei pamaldaus apaštalo įvaizdis. Šimtmečius šūkis „Santiago“ buvo Ispanijos karių ir konkistadorų kovos šūkis.

jokubo vaidmuo

Be to, Jokūbo kapas tapo ir kryžiaus karų ideologinė atrama. Jokūbas yra siejamas ir su frankų imperijos karaliumi Karoliu Didžiuoju. Pasak legendos, Karolis didysis susapnavo, jog reikia eiti prie Jokūbo kapo. Rolando giesmė pasakoja apie jo kryžiaus žygį prieš maurus ir pralaimėjimą jiems mūšyje prie Roncesvalles, kuris vyko 778 m. Visgi šiuo atveju man istorinė tiesa yra brangesnė. Visuotinai nusistovėjusioje istorikų praktikoje (kažkokios keistos formuluotės, bet taip sakoma) pripažįstama, kad frankai mūšyje susikovė ne su arabais, o su vietiniais Navaros baskais. Bet aš sutinku, kad kaip priešas maurai ir arabai yra daug vertingesnis nei krikščionys baskai.

3.7. Santiago de Compostela - viduramžių piligrimystės centras

1189 m. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostela paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės. Viduramžiais visi keliai vedė į Santjago de Kompostela. Pagal popiežiaus ediktą piligrimams, kurie atvyksta į Santjagą šventaisiais metais (kada šv. Jokūbo diena, liepos 25-oji, yra sekmadienis) visiškai užskaitoma skaistykla, atvykus kitais metais užskaitoma pusė skaistyklos. Kaip piligrimystės centras Santjagas buvo svarbiausias iš trijų šventų miestų. Piligrimystė į Romą buvo ne tik dvasinė kelionė bet ir politinis manifestas dėl tuo metu vykusių nesutarimų tarp popiežiaus ir imperatoriaus. Kelionė į Jeruzalę buvo pavojinga, nes ją valdė musulmonai (išskyrus kryžiaus karų epizodą). Pats žodis piligrimystė tapo ėjimo į Santjagą sinonimu. Dantė „Vita Nuova“ rašė, kad tie, kurie keliauja į šventą žemę vadinami alyvos šakelės nešėjais, kurie keliauja į Roma - einančiais į Romą, o piligrimų vardas priklauso tik tiems, kurie eina į Santjagą.


4. PILIGRIMYSTĖS RAIDA

 

4.1. Viduramžiai - piligrimystės pikas

Piligrimystės pikas buvo XI-XII a., kada, kaip teigiama, Jokūbo kapą kasmet aplankydavo apie puse milijono piligrimų. Daugelis viduramžių žymių asmenų keliavo į Santjago de Kompostela. Kai kam Camino būdavo skiriama kaip bausmė už nuodėmes ar nusikaltimus, kiti keliaudavo Jokūbo prašyti sveikatos ir malonių sau ir kitiems, gelbėti nuo maro nuo sausros ir pan. Piligrimų srautas atnešė klestėjimą prie Camino įsikūrusioms gyvenvietėms - buvo statomos bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos, ligoninės, tiltai ir pan. Piligrimams apsaugoti ir su musulmonais kariauti XII a. pabaigoje buvo įkurtas Santjago ordinas. Viduramžiais pradėti rašyti ir pirmieji kelionių gidai piligrimams. Vienas žymiausių to laikotarpio gidų yra XII a. parašytas Liber Sancti Jacobi (Codex Calixtinus), kurio autoriumi laikomas prancūzas Aymery Picaud.

4.2. Piligrimystė kaip nuotykis vėlyvaisiais viduramžiais

Vėlyvaisiais viduramžiais pasikeitė piligrimystės motyvacija ir priežastys. Atsirado naujo tipo piligrimai. Riteriams, jei jų dar buvo likę, piligrimystė buvo nuotykis ir laisvalaikio praleidimo būdas. Aristokratai ir pirkliai keliavo ieškodami naujų verslo galimybių ir partnerių. Camino pasirodė ir surogatiniai piligrimai-elgetos, už kurių piligrimystę mokėdavo turtingieji. Be to, į Santjagą buvo siunčiami ir įvairius nesunkius nusikaltimus ar nusižengimus padarę asmenys. Dėl pastarųjų dviejų kategorijų piligrimų piligrimystės prestižas smarkiai smuko. Netgi teigiama, kad stipri žalio medžio lazda, kuri ir dabar yra piligrimo atributas, tapo reikalinga ne dėl to, kad ji padėdavo išlaikyti pusiausvyrą ir palengvindavo ėjimą, o kad būtų galima apsiginti nuo kitų piligrimų.

4.3. Piligrimystės nuosmukis po rekonkistos

Po rekonkistos (1492 m.) piligrimystė nebeteko savo raison d'etre. Piligrimystei labai pakenkė ir fanatiška ispanų inkvizicija. Prasidėjus renesansui ir reformacijai, susidomėjimas Santjago kelione atslūgo. Ypač didelį smūgį piligrimystei sudavė reformacija. Prancūzijoje prasidėjo religiniai karai tarp katalikų ir protestantų. Prancūzijos pietūs tapo protestantiški. Į piligrimus pradėta žiūrėti įtariai, pati piligrimystė imta sieti su nusikaltėliais ir elgetomis. Nuo XVIII a. švietimo epochoje kelias net pradėtas užmiršti. Prancūzų revoliucija ir Napoleono karai padarė galą piligrimystei kaip europiniam reiškiniui. Piligrimais būdavo tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai.

4.4. Šv. Jokūbo palaikų antrasis atradimas XIX a.

1879 m. šventojo palaikai buvo vėl iš naujo atrasti tikrąją to žodžio prasme, mat jie buvo dingę per suirutę 1518 m. 1884 m. Popiežiaus bulė patvirtino palaikų autentiškumą. 1885 m. buvo šventieji Jokūbo metai, ir piligrimai iš visos Europos pajudėjo Santjago de Kompostela link. 1937 m. apaštalas Jokūbas vėl buvo paskelbtas Ispanijos šventuoju ir globėju.

4.5. Camino de Santiago šiais laikais

Antroje XX a. pusėje Camino atgimsta. Vietinių entuziastų dėka, remiant katalikų bažnyčiai, Ispanijos valstybei bei vietos valdžiai, Camino de Santiago buvo atrastas iš naujo. Kolosalų darbą 7 dešimtmetyje atliko O Cebreiro parapijos klebonas Don Elias Valina, kuris remdamasis minėtu Liber Sancti Iacobi gidu rekonstravo visą Camino frances maršrutą. Europos Taryba 1987 m. išleido vadinamą Santjago deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti piligrimų maršrutą, kuris yra Europos bendro paveldo dalis. 1993 m. UNESCO įtraukė Camino į pasaulio paveldo sąrašą. Prie Camino išpopuliarėjimo prisidėjo ir Popiežiaus vizitas į Santjagą 1992 m. Per paskutinius 15 metų imta intensyviai kurti viduramžius primenančią infrastruktūrą su piligrimų nakvynės namais, brolijomis ir pan. Visas maršrutas paženklintas taip, kad praktiškai piligrimui nebereikia vadovautis žemėlapiu ir aprašymais. Panagrinėjus paskutinių 20 metų piligrimystės statistiką, matyti aiški piligrimų skaičiaus augimo tendencija. Piligrimystei ir dabar būdingas periodiškumas - piligrimų padaugėja šventaisiais metais.


5. KELIONĖS PRADŽIA IR JOS PLANAVIMAS

Kelionė prasideda nuo minties. Toliau jums reikia noro. Kiti dalykai - laikas, sveikata, pinigai yra antraeiliai. Jei turite noro, visa kita yra tik detalės. Aptarkime viską iš eilės.

5.1. Kodėl žmonės keliauja Camino?

5.1.1. Camino - tikėjimo kelias

Noras arba jūsų motyvacija - individualus dalykas. Žmonės dėl labai skirtingų priežasčių keliauja Camino. Visų pirma tai krikščionybės ir tikėjimo kelias. Šiais laikais, deja, krikščioniško tikėjimo patyrimas nėra pagrindinis piligrimystės tikslas arba, tiksliau pasakius, egzistuoja kiekvieno individualiai suvoktas tikėjimas. Camino tampa vienu iš vartotojiškai visuomenei siūlomu dvasiniu produktu, kurį kiekvienas gali pritaikyti savo pasaulio vizijai. Pavyzdžiui, Camino teko sutikti keletą piligrimų, kurie ryžosi piligrimystei perskaitę Paulo Coelho knygą "Piligrimas". Priminsiu, kad tai pirmas šio autoriaus romanas išgarsinęs jį visame pasaulyje. Teko ir man skaityti tą knygą, tiesa, jau po Camino ir anglų kalba. 2007 m. pavasarį knyga išversta į lietuvių kalbą. Ji net buvo "Vagos" knygynų viena perkamiausių knygų. Galbūt ir jūs į šį puslapį patekote per Coelho. Perskaičiau gal pusę tos knygos. Kažko man ten trūksta, o gal, tiksliau pasakius, kažko ten yra per daug - būtent banalios kažkur girdėtos išminties, pagrąžintos mistika.

5.1.2. Camino - dvasinio patyrimo kelias

Nepaisant to, negalima nuneigti dvasinio Camino aspekto. Sutikau daug visokių piligrimų, tačiau nemačiau nė vieno, nors tarp jų buvo ir nekrikščionių, kuris būtų nepaliestas dvasinio kelio aspekto. Tai neišvengiama - 800 kilometrų kelionės, kuri iš tikrųjų simbolizuoja mūsų gyvenimo kelionę - su savo našta, džiaugsmais, nepritekliais, lūkesčiais - verčia mus daug ką permąstyti. Tačiau nesureikšminkime šito. Camino nė vieno neišgydė prieš jo valią. Jei jūs pasiryžote atlikti šitą kelionę, vadinasi, esate pasiruošęs eiti tuo keliu. Teko sutikti piligrimų, kurie Camino sprendžia asmenines problemas (skyrybos, artimųjų mirtis, prasmės ieškojimas ir pan.). Ką gi, tai jų pasirinkimas. Esu tikras, kad daug kam tikrai pavyksta bent jau susitaikyti su savimi.

5.1.3. Kiti Camino aspektai

Praėję visą kelią jūs pamatysite įvairią Ispanijos šiaurės gamtą, pabuvosite dešimtyse Ispanijos miestų ir miestelių, susipažinsite su krašto istorija, architektūra, pažinsite jo žmones, sutiksite begalę žmonių iš viso pasaulio.

Camino - tai puikiausia nemokama kalbų mokykla (neskaitant kelionės išlaidų) ir ypač gera ispanų kalbos mokykla. Be ispanų kelyje sutiksite daug piligrimų iš angliškai kalbančių šalių, vokiečių, olandų, prancūzų, šveicarų, lenkų, čekų, korėjiečių, japonų ir kitų tautybių žmonių.

Camino - puikus fizinės ištvermės išbandymo kelias. Galiausiai, Camino tai nuotykis. Visi žmonės yra laukiami Camino ir visus jis nuveda ten, kur reikia.

5.2. Kiek skirti laiko kelionei?

Per dieną žmogus gali nueiti apie 20-25 km. Taigi nueiti 765 km (toks yra tikslus Camino ilgis nuo St-Jean-Pied-de-Port iki Santjago) reikės mėnesio. Laiko kelionei reikėtų paskaičiuoti kiek daugiau, kad vidurkis išeitų apie 25 km per dieną. Bus dienų, kai galbūt norėsis pasilikti kokiame miestelyje, kitą dieną gal paeiti negalėsite arba nueisite labai mažai, be to, Santjago mieste reikėtų pabūti bent porą dienų, juk jūs po tokios kelionės to nusipelnėte. Negerai, kai reikia skubėti, nes jau yra nupirktas atgalinis bilietas. Geriau atsiduoti Camino. Kai kas Camino keliauja dalimis - vienais metais nueina kažkokį atstumą, o kitais metais toliau tęsia nuo tos pačios vietos. Žodžiu, gali užtekti ir poros savaičių. Galima keliauti pėsčiomis ir iš Lietuvos. Tam reikėtų apie pusės metų. Čia aš kalbu visai rimtai. Pačiam teko sutikti daug piligrimų, kurie kelionę pradeda, ten, kur jie gyvena, t. y. Čekijoje, Austrijoje, Olandijoje, Vokietijoje (kaip, kad būdavo prieš tūkstantį metų, kai Ryanairas dar neskraidė). Tokie piligrimai kelionę pradeda pavasarį, kad Santjagą pasiektų rudenį. Tikriausiai girdėjote istoriją apie lietuvį piligrimą Jokūbą Vilių Tūrą, kuris į Santjagą keliavo iš Lietuvos. Žinoma, tokiai kelionei vien tik noro neužtenka, reikia labai didelio noro, tikėjimo ir aplinkinių palaikymo.

5.3. Ar užteks fizinių jėgų?

Kelionė St-Jean-Pied-de-Port pradėjau su diabetu sergančiu žmogumi. Jam reikėjo papildomai neštis 3 kg medikamentų. Po mėnesio mes susitikom Santjage. Kitą pavasarį jis vėl ėjo Camino. Statistikoje kaip atskira kategorija yra išskiriami piligrimai invalidų vežimėliuose. Aš nemanau, kad kiekvienas neįgalusis galėtų įveikti Camino ir taip kažką kažkam įrodytų. Neskatinu neįgaliųjų išsiruošti į Camino, o tuo tik noriu pasakyti, kad jei tokie žmonės sugeba įveikti tokį kelią, tą iš principo galėtų padaryti ir sveiki žmonės. Kiekvienas normalus žmogus turėtų įveikti apie 20-25 km per dieną su kuprine be jokio specialaus fizinio pasiruošimo. Forma įgausite eidami. Gal kiek sunkiau bus kelionės pradžioje. Nuovargis ir krūvis po kelių dienų nebesikaupia, t. y. jūs atsikeliate ryte ir kelionę pradedate taip tarsi nebūtų nueitų kelių šimtų kilometrų. Kitaip sakant, kuo daugiau esi nuėjęs, tuo lengviau darosi. Kita vertus, savo jėgų pervertinti nereikėtų. Jeigu mažai vaikštote ir mažai sportuojate, turite kvėpavimo ar širdies darbo sutrikimų, gerai pagalvokite prieš leisdamiesi į tokią kelionę.

5.4. Kiek reikės pinigų?

Nakvynė piligrimų namuose (albergue) kainuoja apie 5-8 eurus, o Galicijoje piligrimų namai veikia aukų principu, taigi lietuviškai galvojant - nemokamai. Pietūs restorane - dienos meniu (meniu del dia arba meniu del peregrino) kainuoja apie 8 eurus. Jums dar reikės kažką ryte pavalgyti bei vakare, taigi dar pridedam apie 5-8 eurus. Kai kur galima sutaupyti, bet kai kur taupyti nepatariu. Pvz., vasarą galima nenakvoti piligrimų namuose, bet tada turėsite neštis savo palapinę ar kažką panašaus, o tai reiškia bent kokiais 3 kg sunkesnį krovinį. Ir taip jūsų kuprinė bus sunki. Tie 3 kg gali jums būti virš kartelės ir tada kelionė gali apkarsti. Galima nevalgyti pietų, bet tokioje kelionėje rekomenduotina kartą dienoje pavalgyti šilto gero maisto. Galite neštis mažą dujinę viryklę, bet vėl tai darote nugaros ir kojų sąskaita. Taigi susumuojam - dienai jums reikia mažiausiai 15 eurų, neskaitant kelionės iki išvykimo punkto, gyvenimo Santjage ir grįžimo iš Santjago išlaidų.

Žinoma, teoriškai piligrimu galima būti ir su nedideliu kiekiu pinigų. Taip galėjo būti viduramžiais, kai rūpintis piligrimais buvo kiekvieno miestelio pareiga. Šiandien visame Camino yra vos keletas piligrimų namų, kur piligrimams duodamas nemokamas maistas (nemokamas sąlyginai, nes piligrimus maitina vakarykščių piligrimų aukos). Tačiau jei jūs esate tikintis, galite bandyti ieškotis paramos Camino miestelių bažnyčiose. To pats neišbandžiau, bet manau, kad doram krikščioniui kitas doras krikščionis turėtų padėti. Be to, savitarpio pagalba veikia ir tarp piligrimų. Nebūtai tai reiškia, kad jums kažkas pradės mokėti už pietus, tai reiškia, kad galbūt jūs už kažką sumokėsite...

5.5. Kada keliauti?

Pasirenkant kelionės laiką svarbu atsižvelgti į piligrimų nakvynės namų veikimo laiką. Kai kurie albergue yra uždaryti ne sezono metu (lapkričio-balandžio mėnesiais). Tai reiškia, kad kai kuriuose miesteliuose keliaujant ne sezono metu gali prireikti apsistoti viešbučiuose arba pensionatuose, o tai kainuos šiek tiek daugiau. Galima ir situacija, kai tam tikruose miesteliuose tiesiog nebus kur apsistoti ir atstumas tarp nakvynės vietų bus per didelis.

Kitas svarbus dalykas renkantis kelionės laiką yra piligrimų skaičius Camino. Daugiausia piligrimų keliauja gegužės ir vasaros mėnesiais, o ypač rugpjūtį, kai Ispanijoje prasideda atostogos, ir Camino dūsta nuo piligrimų. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais keliauja apie pusė visų metų piligrimų.

Aišku, visi jie yra išsibarstę per 700 km., be to, ne visi keliauja Camino frances. Kalbant apie piligrimų skaičių reikia turėti omenyje, kad liudijimą apie piligrimystę (compostela) Santjago mieste duoda įveikus bent 100 paskutinių kilometrų. Nenuostabu, kad paskutinis šimtas kilometrų yra labiausiai apkrautas. Ispanai pasiima laisvą penktadienį ir per tris dienas nužingsniuoja į Santjagą. Ypač rugpjūčio mėnesį teoriškai galima situacija, kad gali būti sunku patekti į albergue atvykus vakare. Tačiau man taip nebuvo ir neteko girdėti, kad kas nors būtų paliktas lauke. Tai dažniausiai reiškia, kad tame albergue vietų nėra, tačiau yra už kokių 5 km, bet nuėjus 30 km tie 5 nėra labai lengvi ir malonūs.

Svarbus dalykas yra ir oras. Remdamasis kitų patirtimi pasakysiu, kad tuo atžvilgiu maloniausias yra gegužės mėnuo. Oras tada yra ne per karštas, viskas aplink žydi, daug žalumos. Liepą ir rugpjūtį yra karšta. Temperatūra antroje dienos pusėje siekia virš 30 laipsnių ir ėjimas darosi gana varginantis. Tačiau nereikia pamiršti, kad Camino dviejose vietose (pradžioje Pirėnuose ir pabaigoje Galicijoje) reikės kopti į 1,5 km aukščio kalnus, kur gali smarkiai lyti ar net kruša iškristi. Galicijoje, artėjant prie Santjago, oras ir vasarą yra lietingas.

5.6. Ką pasiimti į kelionę?

Kažkokių ypatingų patarimų daug keliavusiems žmonėms nepasakysiu - galioja panašios taisyklės kaip ir kituose panašaus pobūdžio žygiuose. Svarbiausia, pasiimti reikėtų visko kaip galima mažiau. Lengva pasakyti. Net ir 10 kg tokioje kelionėje yra daug. Idealiausias variantas, kad kuprinės svoris sudarytų apie 10 proc. kūno masės. Tokiu atveju geriau yra tiems, kas sveria daugiau. Jei sveri 120 kg, tai gali pasiimti 12 kg. Šiuo atveju aš buvau labai kvailoje, švelniai tariant, situacijoje, nes svėriau ne tiek daug, kiek man reikėjo nešti daiktų. Proporciškai aišku. Prieš kelionę reikėtų kuprinę su daiktais pasverti ir jei ji per sunki dar kartą apgalvoti, ar reikia to ar kito daikto. Paradoksas, tačiau atskirai paėmus sunkių daiktų lyg ir nėra, tačiau visi jie kartu sveria daug. Išsidėlioji daiktus ir negali suprasti iš kur tas svoris. Toliau pateikiami privalomas ir neprivalomas sąrašai yra labai sąlyginiai.

5.6.1. Privalomas sąrašas

Kuprinė. Jei ji nauja, prieš kelionę reikėtų ją išbandyti, bent jau nueiti porą kartų iki tolimesnės Maximos. Būtų nemalonus siurprizas, jei paaiškėtų, kad ji jums kur nors spaudžia ar trina.

Batai. Užteks poros gerų batų. Tai gali būti sportiniai kedai, laisvalaikio batai, žygio batai (hiking shoes). Yra piligrimų ir su sandalais. Iš principo su jais turėtų būti kiek nesaugu. Aišku, batus būtina gerai pravaikščioti prieš kelionę ir ne tik iki tolimesnės Maximos nueiti. Batai turėtų būti tinkami eiti ir asfaltu, ir žvyrkeliu. Pageidautina, kad padas būtų tvirtas. Jei tai bus pigūs sportbačiai, padus nutrinsite per keletą dienų. Tiesą sakant, aš su savo batais rizikavau: jie nebuvo žygio batai, jie labiau panašūs į baleto šokėjo batus, bet turėjo kietą padą. Kiti piligrimai stebėdavosi, kad aš su tokiais batais neturiu jokiu problemų su kojomis. Kita vertus, tie tikrieji žygio batai su aulais, atseit kad laikytų koją stabiliai, daug kam nutrindavo kojas. Be to, žygio batai yra gana sunkūs. Jei ant kojos jums kabės po puskilogramį, bus sunku. Mačiau žmonių su specialiam vilnonėm kojinėm, batais, bet tikrai paabejočiau, ar to reikia. Na, žmogus tikrai stabiliai stovi ant tokių batų, kojos gal nenikstelės, bet kai saulė svilina 6 valandas ir eini plento pakraščiu, klausimas, kas geriau. Labai gera jausti kojų lengvumą.

Sandalai. Po žygio norėsis apsimauti kažką lengvesnio. Kojas laikyti visą dieną uždaruose žygio batuose būtų nusikaltimas. Nusimaudai, apsirengi švariais rūbais, pajudini kojų pirštus sandaluose ir supranti, kiek nedaug žmogui kartais reikia.

Miegmaišis. Turėtų būti kaip galima lengvesnis. Net jei keliautumėt šaltesniu metų laiku turėtų užtekti plono miegmaišio, nes beveik visuose albergue rasite antklodes. Visai neblogas variantas yra kokia plona nešilta antklodė prie kūno. Albergue yra vilnonių antklodžių, jas ant kūno dėti nėra nei labai higieniška nei labai malonu. Mano miegmaišis buvo per šiltas, nors ir jis priklausė lengvųjų kategorijai. Teko jį siųsti paštu į Švediją Matildai. Po ilgų ieškojimų Burgos supermarkete įsigijau lovos užtiesalą, kuris mane išgelbėjo. Taip sutaupiau gal kokius 1,3 kg. Tiesa, per klaidą, tiksliau per nesusikalbėjimą, dar nusipirkau paklodę, tačiau ji pasirodė esanti skirta užmauti ant čiužinio ir aš jos panaudoti kaip antklodės negalėjau, bet ją naudojau pagal paskirtį ir kai kur ji tikrai pravertė, nes ne visuose albergue yra idealiai švaru

Rūbai. Šiltuoju metų laiku turėtų užtekti dviejų marškinių trumpomis rankovėmis, dviejų marškinių ilgomis rankovėmis, vienerių šortų, ilgų kelnių ir megztinio. Ilgi marškiniai reikalingi apsisaugoti nuo saulės žygiuojant. Gerai, jei kelnės gali atsitraukti su užtrauktuku ir pavirsti į šortus (bet atskirų šortų vis tiek reikia). Pavyzdžiui, ryte, kai dar šalta, galima apsimauti ilgas, paskui jas paversti į trumpas, o kai saulė stipriai kaitina, galima vėl prisidurti galus. Renkantis rūbus reikėtų turėti omenyje, kad su vienais reikės žygiuoti, o kitais persirengti po žygio dienos. Bet kokiu metų laiku megztinis yra reikalingas, nes gali pasitaikyti blogesnis oras arba gali būti šaltoka rytais ar vakare. Megztinis turėtų būti šiltas, bet nesunkus. Šiais laikais yra gaminami geri sportiniai sintetiniai megztiniai. Jie yra ploni, lengvi, bet gerai aptempia kūną ir yra labai šilti. Dar vienas sprendimas dėl šilumos yra šiltos maikutės, skirtos žiemos sportui.

Apsauga nuo lietaus. Reikėtų kokios nors plonos striukės nuo lietaus su kapišonu. Kuo plonesnė, tuo geriau. Neimkit tikros striukės, jei keliaujate šiltuoju metų laiku. Striukė yra nuo lietaus apsisaugoti, bet ne dėl šilumos. Bent jau Galicijoje, kur dažnai lyja, daug kur galima nusipirkti polietileninių vienkartinių (kurias galima naudoti daug kartų) striukių nuo lietaus, tačiau geriau turėti kažką savo patikimesnio. Kokiu metų laiku bekeliautumėt, lietaus per mėnesį laiko išvengti greičiausiai nepavyks.

Kremas nuo saulės. Odą nuo saulės reikės saugoti arba kremu arba rūbais. Tačiau rūbai gali nelabai apsaugoti, kai kurių vietų, pvz., kaklo, veido.

Kepurė. Patartina plačiabrylė skrybėlė, kad labiau saugotų nuo saulės, kad uždengtų kaklą, ausis. Mes balti žmonės tokiai saulei esam labai jautrūs. Mėnesį svilti ant saulės nėra labai banalus dalykas.

Nedidelis rankšluostis su kokiu nors padrąsinančiu užrašu, pvz., „už Lietuvą, vyrai“ ar pan.

Peilis. Puiku, jei tai būtų šveicariškas peiliukas su žirklutėm, mažom replytėm, pjūkliuku. Jums ten plausto nereikės statyti, bet geras kompaktiškas universalus peiliukas kelionėje niekada nepamaišo.

Maža vaistinėlė, kurioje būtų esminiai dalykai - pleistras, bintas, keletas pagrindinių vaistų, įvairios priemonės apsisaugoti nuo ko nors. Čia jau skonio reikalas, vieniems svarbu apsisaugoti nuo uodų, nuo širšių, nuo kitų žmonių (paprastai nuo priešingos lyties), kiti jautresni maistui. Vaistinėlės turinys priklauso nuo jūsų sveikatos ypatumų. Mažai šansų, kad nieko neprireiks, bet svarbiausia, kad neprireiktų visko. Viena mergina iš Vokietijos turėjo mesti kelionę dėl to, kad ją sukandžiojo uodai ir jai prasidėjo kažkokia alerginė reakcija. Būtumėt matę, kaip ji verkė.

Asmens dokumentai ir sveikatos draudimo dokumentas užsienyje. Dėl draudimo nelabai galiu ką patarti, bet jūs tikriausiai nenorėtumėte atsidurti kur nors viduryje ligoninėje be pinigų ir draudimo.

Kelionės gidas ir (ar) žemėlapis. Lietuvoje nerasite ir lietuviškai nerasite. Geriausia užsisakyti užsienio kalba prieš kelionę arba nusipirkti atvykus į pradžios tašką. Man atrodo, bent jau St-Jean ir Pamplonoje, nekalbant apie Leon ir Burgos, knygynuose turėtų būti angliškų gidų. Būtų gerai, jei galėtumėte patys pavartyti gidą ir įsitikinti, ar jis geras. Nors kažkokią nuomonę galima susidaryti remiantis kitų skaitytojų internete esančiais vertinimais. Kelionės gido jums reikės, kad žinotumėt, kur einat, ką matysit, koks laukia maršrutas ir pan. Gidas reikalingas, kad geriau žinotumėt Camino istorinį, kultūrinį ir religinį kontekstą. Jei tos informacijos nežinosite, prarasite dalį Camino teikiamos malonės. Didelės prasmės nėra pirkti gido, kuriame detaliai aprašomas maršrutas, t. y. prie kokio kampo sukti į dešinę ar į kairę, kur stovi koks medis ir pan. Tokie aprašymai yra beverčiai, nes Camino yra labai gerai pažymėtas. Maršrutui sekti geriausia turėti žemėlapį. Jį galėsite įsigyti kelionėje knygynuose. Būna įvairių gerų žemėlapių. Geriausia, jei tai būtų žemėlapis, suskirstytas į atkarpas. Priešingu atveju jis bus didelis ir jūs jį lankstydami ir išlankstydami greitai suplėšysite. Visuose giduose būna žemėlapiai. Galbūt užteks ir to. Jau gerokai įpusėjęs nusižiūrėjęs į kitą piligrimą įsigijau kortelių žemėlapį. Kiekvienam etapui yra kartoninė kortelė. Ją labai patogu naudoti.

Pinigai, apie kuriuos mes jau kalbėjome.

Higienos reikmenys. Viskas, ko jums paprastai reikia. Tik ne po pusę litro dušo želė, šampūno, dezodoranto ir pan.

5.6.2. Neprivalomas sąrašas

Ispanų kalbos žodynėlis. Ispanai kalbantys ne ispaniškai dar yra retas reiškinys visame Camino, išskyrus Santjago de Kompostela miestą. Camino galėsite kažkiek pramokti ispanų, todėl siūlau nepraleisti tokios progos. O kur gi kitur pradėti mokytis ispanų? Kažkaip įpusėjęs kelionę aš jau sugebėdavau ir telefonu susišnekėti ispaniškai. Pats nesuprantu, kaip. Nors atsimenu, kai viename albergue norėjau pasakyti, kad aš sergu ir man reikia daug antklodžių, kažkaip keistai į mane žiūrėjo ta moteris. Tik daug vėliau aš supratau, kad „yo soy enferno“ reiškia aš esu pragaras, o ne aš sergu (enfermo).

Prožektorius. Kartais praverčia rytais susipakuojant daiktus, kai kiti dar miega arba žygiuojant ryte, kai dar tamsu pasišviesti kelią. Kai kurie piligrimai turi tokius šachtininkų prožektorius, tvirtinamus ant galvos ir tada gali greitai abiem rankom kuistis savo daiktuose. Kažin ar reikia tokių mandrybių. Užtenka paprasto prožektoriuko. Iš vakaro galima susiruošti daiktus, o ryte išsinešti viską į koridorių ir ten įsijungus šviesą tvarkytis. Bet man visada būdavo smagu žiūrėti į tuos šachtininkus.

Piligrimo lazda. Yra tokių specialių piligrimų lazdų, kurias galima įsigyti bet kur Camino. Jos kainuoja apie 5-10 eurų. Lazda yra toks dalykas, kurį gali greitai pamiršti kur nors. Viską turi ant kupros, o ta lazda dar atskirai turi rūpintis. Ir aš savo lazdą palikau prie kažkokio kioskelio netoli Logronjo miesto. Todėl geros lazdos pirkti aš nepatarčiau. Kelionėje rasite kokią lazdą, kuri tarnaus taip pat kaip ir ta tikroji ir kurią prarasti nebus gaila. Lazda labiau reikalinga kaip įvaizdžio dalis. Yra vienas neginčijamas argumentas už: Navaroje yra daug palaidų šunų. Šunys irgi žino, kad Navaroje yra daug palaidų piligrimų ir nors dauguma matyt yra pavargę nuo jų ir loja ant jų tik iš pareigos, bet lazda visgi suteikia piligrimui daugiau autoriteto šunų akyse.

Jokūbo kriauklė. Ji yra piligrimų ženklas. Vėlgi įvaizdžio dalis. Visi supras, kad jūs piligrimas. Jų galite įsigyti daug kur Camino.

Gertuvė. Vandens reikės gerti daug ir dažnai. Sutaupytumėt kažkiek energijos, jei gertuvė būtų visada po ranka, kur nors prie diržo. Galima išsiversti ir be gertuvės, naudojant paprastą plastikinį butelį, jį kas kažkiek laiko keičiant. Sakyčiau taip gal ir geriau. Gertuvės sukonstruotos taip, kad į vidų galvos neįkiši, nieko nematysi, gerai neišplausi, o kas ten viduj dedasi pats Dievas težino. Bet gertuvė piligrimui irgi suteikia šiek tiek šarmo. Kadangi šiais laikais įvaizdis yra viskas, siūlyčiau įsigyti gertuvę ir pamiršti ką aš čia sakiau apie jos neišplovimą.

Akiniai nuo saulės. Praverčia ypač Kastilijoje, kur stipriai šviečia saulė. Ispanai kažkaip išgyvena be akinių, bet mums jos gali būti per daug.

Ūkiškas muilas. Kelionėje reikės kiekvieną dieną skalbti rūbus. Ūkiškas muilas yra gana gera priemonė svorio, supakavimo ir efektyvumo prasme.

Baseino šlepetės. Jos sveria labai nedaug, tačiau labai praverčia albergue dušuose. Basomis kojomis vaikščioti nėra nei labai higieniška, nei saugu, nes galima paslysti.

Ausų kištukai. Naktį kai kas mėgsta garsiai knarkti. Kai patalpoje yra koks penkiasdešimt piligrimų, bent vienas iš jų (būtų gerai, kad tik vienas) būtinai bus knarkikas profesionalas. Svarbiausia, dieną tie žmonės yra labai mieli, nors prie žaizdos dėk, bet naktį pavirsta į tikrus monstrus. Rytą vėl jie atsikelia kaip niekur nieko, sveikinasi, klausia „how are you“ ir pan. Ar tai nėra kažkoks asmenybės susidvejinimas? Be to, vasarą Ispanijoje naktį gali vykti įvairūs festivaliai, koncertai. Ispanijoje naktis reiškia kai ką kitą nei pas mus. Vaikai iki pirmos nakties gali futbolą po langais žaisti. Ausų kištukai iš dalies išsprendžia triukšmo naktį problemą. Sakau iš dalies, nes patys kištukai yra nemaža problema: nors išorės triukšmo beveik negirdi, jausmas yra toks tarsi būtum po vandeniu. Tai gali dar labiau blaškyti nei išorės triukšmas. Bent man tas išradimas nepasiteisino. Gal prie jų irgi eina priprasti. Ausų kištukus galima nusipirkti vaistinėje, o Lietuvoje ir bet kokiame supermarkete.

Sagtukai rūbams džiauti. Kartais jei oras prastesnis rūbai neišdžiūsta ir juos gali reikėti neštis prisisegus prie kuprinės.

Audio grotuviukas. Gali būti telefonas, mp3 grotuvas, iPod‘as ir bet kas, kas jus galėtų prablaškyti. Ispanijos peizažas dažnai yra nykūs, ypač einant Meseta. Jei neturit jokio pakeleivio ir jei galvoje visiškai tuščia ir jūs prie to nepratęs, paklausykite ką nors mėgstamo.

5.6.3. Ko nereikia

Taip, yra ir tokie daiktai. Aš nedrįstu jų vadinti privalomai nereikalingais daiktais.
Daugelyje albergue yra virtuvė, todėl daug kas, kas susiję su valgio gaminimu yra nereikalinga: puodelis, lėkštė ar juo labiau virimo įranga. Šaukštas, šakutė gali praversti. Bet tikrai nebus taip, kaip Štuthofe, kai neturi savo skardinės, negauni arbatos.
Nelabai suprantu, kam reikalingas kilimėlis. Gal koks 80 proc. piligrimų juos turi, bet kur panaudoja, neįsivaizduoju (nebent kur nors po medžiu dieną miegoti). Albergue miegojimui yra skirtos lovos (gal tik keliose vietose reikia gulėti ant žemės patiestų čiužinių. Lyg vienas pagrindinių argumentų yra tai, jog jei neliktų lovų albergue, būtų galima kur nors ant grindų įsitaisyti ant kilimėlio. Laiku atėjus į albergue, vietų visada užteks. O jei neužtektų, kilimėlį kas nors paskolins. Šiaip kilimėlis daug nesveria, bet yra didelis griozdas ir nepagerina piligrimo įvaizdžio.

Į draudžiamų daiktų sąrašą įrašyčiau neperskaitytą knygą. Kelyje ji tikriausiai ir liks neperskaityta. Nėra kada knygas skaityti, esate Ispanijoje – eikite pasivaikščioti po miestelį, bendraukite su kitais piligrimais, sėdėkite ir žiūrėkite į debesis. Jūsų pagrindinė knyga yra kelionės gidas ir ispanų kalbos žodynėlis. Išimtis daroma religinėms knygoms – Naujajam Testamentui, Koranui ir Torai. Kelionėje labai patogu mokytis ką nors mintinai. Laiko tam turėsite tikrai daug eidami. Taigi, nemažai Korano sūrų galima išmokti einant. Torą įrašiau šiaip, kad nebūtų diskriminacijos.

Camino neina per dykumą, jame rasite vaistinių ir parduotuvių, kur galima visko nusipirkti. Atrodo, gali prireikti visko, tačiau, kai tam tikro daikto neturi, sprendimą vis tiek galima rasti. Pvz., kai kur giduose patariama turėti virvelę rūbam džiauti. Rūbai labai gerai džiūsta ir ant svetimų virvelių. Piligrimai albergue palieka daug visokių daiktų. Todėl geriau pasižvalgę rasite tai, ko reikia. Virvelės yra beveik visur albergue.

Dar vienas patarimas - Camino geriau nieko nepirkti, ko tikrai nereikės pačioje kelionėje. Visus suvenyrus, CD, knygas ir pan. galima rasti paskutinėje Camino stotelėje Santjago de Kompostela. Viską juk reikia nešti ant savo pečių šimtus kilometrų.

5.7. Pėsčiomis, dviračiu ar raitam?

Kiekvienais metais keli šimtai žmonių Camino įveikia nesąžiningai ant kito gyvo sutvėrimo nugaros. Kadangi arkliai ir asilai kompostelos negauna, jie, vadinasi, tuščiai vaikšto ir yra tiesiog išnaudojami. Tikras piligrimas yra pėsčias piligrimas. Važiuotas piligrimas yra dviratininkas.

Tarp pėsčiųjų piligrimų ir dviratininkų tvyro šiokia tokia įtampa. Visų pirma kontaktas tarp jų yra sunkiai įmanomas - vieną kartą susitikę pėsčiasis ir dviratininkas daugiau nepasimato, nes jų tempai labai skirtingi. Be to, ir susitikus nėra jiems tarpusavyje apie ką kalbėtis - labai jau skiriasi abiejų patirtis, kelionės specifika, planai ir problemos (vieni kalba apie užpakalį ir padangas, kiti apie kojas ir nugarą). Pėstieji dviratininkų turi saugotis, o dviratininkai saugoti pėsčiuosius, tai irgi prisideda prie įtampos didinimo.

Camino su dviračiu nėra lengvas dalykas. Vietomis Camino yra visiškai nepravažiuojamas ir dviratį reikia nešti į kalną ar į pakalnę. Reikia labai gerai žinoti dienos maršrutą prieš apsisprendžiant, ar verta važiuoti tikruoju Camino. Tikriausiai apie 90 proc. Camino sudaro takelis ir žvyrkelis. Tiesą sakant, man nelabai suprantamas dviratininkų noras važiuoti (kartais nešti dviratį) tikruoju Camino, kai greta yra plentas. Šv. Jokūbas, manau, irgi būtų tos nuomonės. Nors kai pagalvoji, kaip nuoširdžiai kratosi tie žmones tuos 800 km, pradedi juos gerbti ir manyti, kad gal jie dar didesni piligrimai nei pėstieji.

Pėstiems piligrimams albergue teikiama pirmenybė gauti nakvynę.

5.8. Kaip patekti į pradžios punktą?

Jei Camino pradėtumėt St-Jean-Pied-de-Port, patarčiau kaip nors pasiekti Paryžių ir keliauti traukiniu iki Bayonne. Nuo Bayonne iki St-Jean visai netoli. Nežinau, ar tai būtų pigi kelionė, nes kelionė traukiniais, ypač greitaisiais, Prancūzijoje kainuoja gana daug.

6. CAMINO PRASIDEDA

Atvykę į pradžios punktą turite išsiimti piligrimo pasą (credencial). Juos išduoda piligrimų ofisai ir patys albergue. Piligrimo pasas - rimtas dokumentas. Jis patvirtina, kad asmuo yra piligrimas, ir tik jį pateikus Santjago mieste išduodamas piligrimystės liudijimas – kompostela. Ne piligrimai į albergue nepriimami. Atvykus į albergue reikia pateikti piligrimo pasą. Jame albergue uždės antspaudą ir pagal juos bus nustatyta, ar jūs vertas kompostelos. Antspaudus turi beveik visos pakelės smuklės ir parduotuvės. Jums visur mielai pasiūlys užsidėti antspaudą. Norėdamas žinoti, kur nakvojau, aš rinkau tik albergue antspaudus. Jei rinksite visus antspaudus, jie gali į piligrimo pasą ir netilpti.

6.1. Žygio atstumo planavimas

Iš vakaro reikėtų pagalvoti, kokį atstumą eisite ir kur apsistosite kitą dieną. Iš kažkur reikėtų gauti albergue sąrašą su atstumais tarp albergue. Toks sąrašas turėtų būti jūsų kelionės gide arba jį galima gauti kur nors kitur, pvz., piligrimų namuose, turizmo informacijos centruose ar internete. Aš jį pasiėmiau iš St-Jean-Pied-de-Port piligrimų registracijos centro. Atstumai tarp albergue turėtų lemti jūsų kilometrų skaičių. Šiaip albergue yra kas 5-7 km, tačiau yra ir atkarpų kur atstumas yra 17 km. Tai reiškia, kad tą dieną galite eiti arba 20 km, arba 37. Priklausomai nuo priimto sprendimo galima pasiruošti sekančiai dienai. O dar geriau galvoti šiek tiek iš anksto ir padaryti taip, kad būtų išvengta tokio sprendimo, nes 20 km gali būti per mažai, o 37 per daug. Kai kas siūlo prieš pačią piligrimystę suskirstyti visą kelionę į atkarpas. Iš patirties pasakysiu, kad jokių išankstinių planų daugiau nei dienai į priekį laikytis neina. Vieną dieną atsiras jėgų nueiti daugiau, kitą dieną suplanuoto atstumo nenueisit dėl valios stokos ar tam tikrų objektyvių priežasčių. Gali būti, kad einant pakelėje stovės koks jaukus albergue prie jo stovės miela ar mielas hospitalero ir kvies jus į vidų. Laikytis plano ir būtinai eiti dar 5 km būtų gal ir neprotinga. Kaip ir visur reikia lankstumo. Svarbu, kad jūs daugiau mažiau laikotės plano, o tuos 5 km nueisite kitą dieną. Iš vakaro reikėtų pasiskaityti, kokiu maršrutu eisite. Kai kurie įdomūs objektai yra ne visai šalia Camino, o už keleto kilometrų nuo jo, todėl tą reikėtų žinoti iš anksto, kad paskui nereikėtų gailėtis.

6.2 Piligrimo rytas

Eiti per dieną reikėtų apie šešias septynias valandas. Kadangi šiltuoju metų laiku vidurdienį darosi karšta, maždaug apie 14 val. dienos kelionę reikėtų baigti. Vadinasi, kelionę pradėti reikia kaip galima anksčiau ryte, vos prašvitus.

Gerą valandą prieš švintant (5-6 val.) albergue prasideda brazdėjimas. Neišsigąskite, tai jūsų bendrakeleiviai pakuojasi daiktus. Triukšmas didėja, kol už kokio pusvalandžio pasidaro nebeįmanoma miegoti. Galiausia, kas nors nusprendžia, kad visi jau yra pažadinti ir įjungia šviesą. Dabar jau tikrai visi yra pažadinti.

Išeiti pirmajam nėra visai saugu, nes bus tamsu ir galima nuklysti į šalį. Geriausia eiti kartu su kitais piligrimais, t. y. su srautu. Tada nereikia labai rūpintis, kur eiti, nes "masės" neklysta. Tai yra vienas iš Camino stebuklų. Pusryčiauti galima albergue arba vėliau kur nors pakelėje. Bent aš pusryčiaudavau už kokių poros valandų nuo išėjimo, kada jau tikrai norisi valgyti. Pasilikti albergue dieną dažniausiai negalima. Iš ryto apie 9-10 val. albergue yra uždaromas maždaug iki pietų, kada pradeda rinktis nauji piligrimai. Aišku, jei jūs turite bėdų, galima susitarti ir, esu tikras, bus leista pasilikti ir kitą dieną, tik greičiausiai jus vis tiek išvarys iš albergue nuo ryto iki pietų, kai albergue yra valomas.

6.3. Kaip nepaklysti?

Visas Camino yra gerai pažymėtas, reikia tik sekti ženklus. Be oficialių Camino ženklų, geltonos spalvos rodyklės yra nupieštos ant plentų, pakelės akmenų, namų sienų, tvorų ir medžių. Ženklus palieka ir patys piligrimai, pvz., sudeda kryžius iš akmenų ant kelio. Prie kiekvieno mažiausio posūkio reikėtų ieškoti Camino rodyklės.

Tiesa, būna atkarpų, kai Camino ženklo nėra - kelias yra tiesus ir viskas aišku ir be ženklų. Tačiau jei jų nėra prie posūkių, gali būti, kad jūs kažkur nugrybavote. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kai kur Camino išsišakoja, t. y. egzistuoja du alternatyvūs Camino. Vienas gali būti sunkesnis, kitas ilgesnis, bet įdomesnis. Todėl reikėtų iš vakaro pastudijuoti kitos dienos maršrutą, kad nepriimtumėt klaidingo sprendimo.

6.4. Atvykstam į albergue

Kažkiek po vidurdienio atvykstam į albergue. Albergue arba refugio yra pigūs piligrimų nakvynės namai. Jei ryte išeini apie 6 val. ryto, 12 val. susidaro apie 6 ėjimo valandos. Per valandą nueinama apie 4-5 km. Taigi vidurdienį jau būni nuėjęs apie 20 km. Einant labai didelių pauzių daryti nepatartina, geriau sustoti trumpam 5-10 minučių poilsiui dažniau, nei sustoti pusvalandžiui. Pusvalandį pagulėjus kur nors po medžiu baisiai tingisi keltis. Atvykus į albergue reikia pateikti piligrimo pasą.

Albergue beveik visų piligrimų darbotvarkė yra tokia pati - rūbų skalbimas, prausimasis, pietūs, poilsis, aktyvus laisvalaikis, pasiruošimas rytdienai ir miegas. Labai svarbu laikytis darbotvarkės: pirma darbas, o paskui poilsis. Atėjus į albergue pirmiausia reikia eiti į dušą, paskui skalbti rūbus ir tik paskui pietauti ir gulėti lovoje. Jei sumaišysite eiliškumą, neteksite dalies Camino teikiamos malonės. Pats geriausias laikas ateina, kai visi darbai padaryti. Restorane galima šiek tiek ilgiau pasėdėti, skubėti niekur nereikia. Vakare galima pasivaikščioti po apylinkes, pagulėti. Aš paprastai atvykdavau į albergue apie 13-14 val. 15 val. jau būdavau papietavęs. Iki maždaug 19 val. yra laisvas laikas. 19-21 val. vakarienė, apie 22 val. piligrimai eina miegoti. Jokių naktinių klubų ir barų, nes ryte reikės anksti keltis.

Kažkada dienos metu ar vakare reikia prisėsti prie gido ir susipažinti su rytdienos maršrutu, suplanuoti, kur apsistoti kitą dieną. Kai kurie įdomūs objektai yra ne visai šalia Camino, o už keleto kilometrų nuo jo, todėl tą reikėtų žinoti iš anksto, kad paskui nereikėtų gailėtis. Paprastai niekas nesigaili, nes tų objektų pakanka ant paties kelio. Reikia paskaityti apie kitos dienos piligrimų namus ir savo maršrutą priderinti prie jų. Kai kurie albergue yra labai geri, galima sakyti, legendiniai ir būtų gaila juose neapsilankyti.

6.5. Albergue aprašymas

Iš esmės jie yra panašūs į jaunimo nakvynės namus. Per visą Camino galima rasti visokių albergue: gerų ir prastos kokybės, turinčių dvasią ir be dvasios. Pvz., yra labai jaukūs dailininkų albergue, kur piešti mokantys piligrimai apsimoka piešiniais. Jei norite egzotikos, naktį galite praleisti pusantro kilometro aukštyje tvarte su gyvuliais ir su paskutiniu Europos riteriu Thomas. Kai kuriuose albergue tvyro piligrimiška dvasia, su bendru vakarienės gaminimu, giesmėmis ir maldomis. Reikia pasakyti, kad tokių albergue yra nedaug. Daug kas priklauso nuo hospitalero - savanoriškais pagrindais dirbančio albergue laikino šeimininko, kuris yra buvęs piligrimas. Tapti hospitalero yra gana sunku, nes reikia praeiti tam tikrą konkursą, o norinčių jais tapti skaičius yra gana didelis. Išduosiu paslaptį, kad daugiau šansų turi ispaniškai kalbantys užsieniečiai. Tai visai suprantama, nes pusę piligrimų sudaro ispanai. Dušus, kurie yra svarbiausia, ko reikia piligrimui vasarą iš albergue, turi, atrodo, visi albergue. Daugumoje albergue virtuvė yra. Miegoti tenka kartais vienoje patalpoje su šimtu piligrimų, o kartais kambaryje su trimis.

Nepaisant gana draugiškos atmosferos piligrimų namuose, reikėtų būti budresniam ir bent jau pinigus laikyti saugiai, t. y. geriausia juos visą laiką turėti su savimi.

6.6. Sveikatos problemos

Daugiausia bėdų gali kilti dėl kojų. Dažniausiai pasitaiko įvairūs nutrynimai. Visų pirma avalynė turi būti gera. Tačiau net ir su labai gera avalyne per kelias dienas gali išryškėti silpnos vietos. Patarimas vienas - labai gerai įsiklausyti į savo kojas ir pajutus bent menkiausią nepatogumą imtis preventyvių priemonių - užsiklijuoti pleistrą toje vietoje, kur jaučiat nepatogumą. Ypatingai reikia saugotis padų atmušimo. Įvairūs nutrynimai kelionę gali apsunkinti ar net padaryti ją laikinai neįmanomą. Atvykus į albergue patartina kojoms duoti pailsėti ir palaikyti jas atsigulus aukščiau nei galva.

Nutrynimai nėra tokia didelė bėda, kaip įvairios kojų raumenų, raiščių ar sąnarių problemos. Viena iš tokių problemų priežasčių gali būti organizmo dehidratacija. VANDENS REIKIA GERTI DAUG. Tą rasite parašyta visuose Camino giduose. Nekreipiau dėmesio į tą patarimą, kol vieną dieną nuėjęs gal pusę Camino visai negalėjau paeiti dėl kojos sausgyslės skausmo. Masažistas Henri iš Prancūzijos man griežtai prisakė, kad gerti reikia daug (daug tai nereiškia iš karto) ir dažnai, net tada, kada nesinori.

Visame Camino kas kažkiek kilometrų stovi vandens sistemos su kranais (fuente), kurios iš esmės yra skirtos piligrimams. Vanduo juose yra neblogas, nors jei yra problemų, pradžioje galima pirkti vandenį buteliuose. Daug kur giduose rašo, už kiek kilometrų yra sekantis fontanas. Yra gal tik keletas atkarpų, kai vandens nėra ilgesnį atstumą - pvz. 20 km. Tada gal reikėtų apsirūpinti didesnėmis vandens atsargomis. Paprastai užtenka vieno litro talpos indo.

Jeigu yra labai blogai su kojom, nugara ar dar kuo nors, paimkit laisvą dieną ar bent vieną dieną neneškit kuprinės. Albergue galite pasiklausti, ar kas nors teikia kuprinių pervežimo paslaugą. Beveik visada ji yra teikiama. Camino yra įvairių žmonių ir ne visi gali nešti sunkias kuprines. Ta paslauga kartais naudojasi pensininkai. Priklausomai nuo atstumo ji kainuoja apie 10-20 eurų. Net ir esant sveikam, labai smagu vieną dieną leisti sau tokią prabangą. Tiesa, graužia sąžinė, kad eidamas be kuprinės jau nesi tikras piligrimas. Tik jeigu kas siūlysis pavežti, jokiu būdu nevažiuokite net ir su vežimu, nes iš karto nusibrauks jūsų piligrimystė.

7. PADĖTIS ISPANIJOJE

7.1. Maistas

Camino eina per skirtingas gastronomines tradicijas turinčius regionus. Maistas kavinėse, kur paprastai pietauja piligrimai, nėra ypatingai įvairus. Meniu del dia susideda iš trijų patiekalų. Pirmasis (primer plato) dažniausiai yra sriuba arba salotos. Patarčiau paragauti fabada - patiekalą iš pupelių su chorizo dešra ir kumpiu. Antrasis patiekalas (segundo plato) yra žuvis arba mėsa, dažniausiai su bulvėmis fri. Čia yra didžiausias nesusipratimas. Jei pirmą patiekalą imi sriubą, kurios reikia pasakyti, yra gana skanios (būtinai paragaukite česnakinę sriubą sopa de ajo, kopūstų sriubą caldo gallego), tada nebegauni salotų. Valgyti steiką su vienomis bulvėmis fri yra gana liūdnas reikalas. Galicijoje reikėtų būtinai paragauti vietos patiekalą - aštuonkojį (pulpo). Desertas (postre) gali būti ledas, koks nors vaisius ar jogurtas. Tik labai retai desertas bus koks nors pyragas. Prie viso to jums duoda arba butelį vyno arba vandens. Čia vėl yra šiokia tokia neteisybė. Iš tikrųjų butelis vyno vienam asmeniui yra kiek per daug. Be to, vandens per karščius reikia labiau nei vyno. Geriausia, kai esi ne vienas, tada vienas piligrimas užsisako vyno, o kitas - vandens ir abu dalijasi. Daugelyje kavinių yra pardavinėjami sumuštiniai - bocadillos.

Didžiausia problema renkantis valgį yra kalba. Reikia rinktis iš trijų patiekalų, o jų pavadinimai nieko nesako. Todėl jei ir nesiruošiate mokytis ispanų, patartina būtų žinoti bent pagrindinių patiekalų pavadinimus (mėsa, vištiena, žuvis ir pan.).

7.2. Darbo laikas

Kaip ir daugelyje šiltųjų kraštų, Ispanijoje yra siestos režimas - parduotuvės yra uždarytos maždaug nuo 14 val. iki 17 val. Be to, viskas yra pasislinkę maždaug dvi valandas į priekį. Pavyzdžiui, vakarieniaujama yra apie 21 val. vakare. Tai yra didelis nepatogumas, nes apie 22 val. jau reikia eiti miegoti. Mentalitetas visgi ten yra kitas, ir todėl nereikėtų pykti ant vietinių, jei parduotuvė vėluoja atsidaryti pusvalandžiu. Daugelis kelyje esančių parduotuvėlių ir kavinių yra šeimos verslas, ir žmonės patvarko viską taip kaip jiems patogiau. Siestos metu viskas yra uždaryta, todėl kur nors vaikščioti prasmės nėra, be to, ir karšta. Geriau tuo metu pagulėti su ispanais.

7.3. Saugumas

Iš esmės publika yra draugiška. Piligrimai vasarą yra kraštovaizdžio dalis, vietiniai yra prie jų pripratę ir gana draugiški. Šiaip ar taip piligrimai daugeliui yra pajamų šaltinis. Pakeleiviai piligrimai paprastai yra nepiktybiniai žmonės. Nors kaip jau sakiau, Camino galima sutikti ir visokio plauko laimės ieškotojų, undergroundo atstovų, benamių, kurie atsistoję ant Camino pakeičia savo statusą iš benamio į piligrimą. Būti benamiu kur nors Paryžiuje yra be galo nuobodus užsiėmimas. Camino visi yra lygūs. Juk piligrimas kažkuria prasme irgi yra benamis tikslą turintis bastūnas. Kai kuriems žmonėms tai yra gyvenimo būdas. Kartą pradėję, nebegali sustoti: pėsti einą į Santjagą, pėsti grįžta į namus, kitais metais vėl eina.

Didžiausias piligrimų priešas yra automobiliai. Jų reikia saugotis tiek kertant kelią, tiek einant kelio pakraščiu. Keliai yra siauri, todėl laikykitės kuo arčiau pakraščio ir laikas nuo laiko stebėkite, kas dedasi priekyje ir už nugaros.

Camino praeina daug žmonių, todėl nenuostabu, kad pasitaiko ir natūralių mirčių ar nelaimingų atsitikimų. Šalia kelio kai kur rasite paminklų mirusiems piligrimams. Turint omenyje tokius piligrimų srautus, tai nėra nieko keisto, nes statistiškai tai įmanoma. Sako, mirti būnant piligrimu yra labai gerai, nežinau, ar taip gerai, kaip musulmonams chadžo metu, todėl geriau to nebandyti.

Camino pradžioje eina pro baskų kraštą. Kažkokių su baskų ir ispanų konfliktu susijusiu neigiamų pasekmių piligrimai neturėtų pajausti. Tame regione tuo atžvilgiu yra gana saugu.

7.4. Kalba

Meskite į šalį iliuzijas, kad mokant anglų kalbą galima susikalbėti visame pasaulyje. Ispanijoje tikrai negalima. Buvau šokiruotas, kad net vietiniai, kurie visada bendrauja su piligrimais, iš kurių didelę dalį sudaro užsieniečiai, ir tie nemoka ne žodžio angliškai. Vietiniai piligrimai ispanai, kurių ypač knibžda paskutiniame Camino etape, yra gana nyki publika, nes su jais neina susikalbėti. Tikrai nepameluodamas pasakysiu, kad per 800 km sutikau gal 10 vietinių, kurie kalba angliškai. Išimtis yra didesnieji miestai ir ypač Santjago de Kompostela, kur suvenyrų parduotuvėse gali susikalbėti vokiškai, prancūziškai ir kaip tik nori. Taigi, kuo mažiau mokėsit angliškai, tuo bus geriau bendraujant su vietiniais. Aišku, kažkaip bendrauti reikia. Tada galima kalbėti ir lietuviškai. Pvz., prancūzai turi Dievo dovaną su visais kalbėti prancūziškai ir manyti, kad juos supranta. Be abejo, prancūzų Ispanijoje yra naudingesnė nei anglų (neaiškinsiu kodėl). Kitas logiškas sprendimas yra Camino mokytis ispanų. Labai greitai galima susirinkti pagrindinį žodyną, kai kurias gramatines konstrukcijas. Vėlgi, tam kas moka prancūzų šiuo atžvilgiu yra žymiai lengviau. Visos kitos kalbos pravers bendraujant su kitais piligrimais.

7.5. Ką verta pamatyti?

Jei eisite, tai viską ir pamatysite. Bet jei pavyktų suderinti savo maršrutą taip, kad patektumėte į tam tikrą miestą festivalio dieną, būtų labai puiku. Pavyzdžiui, Pamplonoje vyksta bulių bėgimas. Kiekvienas miestas kažkada švenčia savo šventę. Navaroje pasiūlyčiau pažiūrėti tradicinį baskų pelota žaidimą. Pelota tai toks baskų tenisas žaidžiamas 2 prieš du į sieną mušinėjant kaulinį kamuoliuką. Šiaip jis yra žaidžiamas su tokiais išskobtais kabliais, su kuriais galima sugauti ir staigiai mesti kamuoliuką. Tą dieną, kai aš mačiau žaidimą, buvo žaidžiama plikom rankom su kažkokiais tvarsčiais ant rankų. Sakoma, kad be tų kablių yra kilmingesnis žaidimas. Kamuoliukas yra kaulinis, kietas, sunkus. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei jis trinktelėtų į galvą lėkdamas 100 km/h greičiu.. Žiūrovai stovi visiškai šalia ir be šalmų, tik aš vienas buvau susirūpinęs saugumu. Svarbiausia, žaidėjai plikom rankom tą kamuoliuką gali tiksliai atmušti. Labai rimti vyrai yra baskai.

8. SANTJAGO DE KOMPOSTELA

Kilometrai vis mažėja... Įveikus pusę kelio nuotaika labai pakyla. Tikslas atrodo pasiekiamas. Kai pradedi piligrimystę tie 800 km yra sunkiai protu suvokiami. Galiausiai ateina ta diena, kai supranti, jog šiandien tu gali pasiekti Santjago de Kompostela. Po mėnesio ėjimo tas jausmas yra nepakartojamas. Gal panašų jausmą išgyvena alpinistai ant kalno viršūnės ar sportininkai kai iki medalio lieka keli metrai.

Santjago de Kompostela mieste albergue nėra. Kažkada jis veikė, bet piligrimai tiek jame šėldavo, kad teko jį uždaryti. Monte del Gozo, kuris yra likus penkiems kilometrams iki Santjago yra didžiausias albergue visame Camino, kuriame yra 500 vietų. Visais laikais Monte del Gozo buvo paskutine stotelė prieš susitikimą su šv. Jokūbu. Čia ramiai galima vakare pasėdėti ir apgalvoti savo Camino. Pasiekus Santjagą viskas keičiasi. Kelionė baigta. Džiugu, bet kartu ir kažkiek liūdna. Baigiasi vienas Camino. Jeigu yra galimybė, siūlyčiau apsistoti Monte del Gozo nakčiai, o kitą rytą įveikti sunkiausius penkis kilometrus.

8.1. Piligrimystės ritualas

Per šimtmečius susiformavo tam tikri piligrimų ritualai, kurių ir šiandien daugelis piligrimų laikosi. Vakarinių Santjago de Kompostela katedros vartų Portico de la Gloria centre stovi kolona vaizduojanti Kristaus genealogiją - Išajo medis. Pirmiausia reikia paliesti tos kolonos vidurį ir padėkoti už saugų atvykimą į Santjagą. Kad suvoktumėte, kiek piligrimų prieš jus jau čia dėjo ranką, atkreipkite dėmesį, jog akmeninėje kolonoje yra rankų įspaudai. Netoliese yra kuklus Portico de la Gloria architekto ir darbų vykdytojo Maestro Mateo biustas. Sakoma, jog tris kartus su galva palietus Mateo skulptūros galvą, galima gauti iš didžio architekto kažkiek išminties. Bažnyčioje reikia eiti altoriaus link, kur yra šv. Jokūbo auksu dengta statula. Laipteliai veda už šv. Jokūbo nugaros. Paprastai piligrimų yra daug ir reikia truputi palaukti, kol ateina pasimatymo su šv. Jokūbu momentas. Piligrimai priėję prie šv. Jokūbo, apkabina jį iš nugaros. Anksčiau piligrimai matuodavosi auksinę šv. Jokūbo karūną ir uždėdavo statulai savąją piligrimo kepurę. Deja, auksinė karūna dingo, kartu ir dalis šio gražaus ritualo. Na, bet savo kepurę jūs galite jam uždėti. Toliau leidžiamės į katedros kriptą, kur skrynioje yra sudėti stebuklingieji šv. Jokūbo palaikai. Piligrimų ritualų yra ir kitų - pvz., lazdos, rūbų palikimas Santjago mieste.

8.2. Mišios Santjago katedroje

Kiekvieną dieną vidurdienį katedroje vyksta mišios. Sunku pasakyti, ar kiekvieną dieną jos yra tokios, bet tądien, kai aš ten buvau, jos buvo nepakartojamos. Katedroje buvo daug piligrimų ir visi jie labai džiaugėsi. Tas džiaugsmas buvo pripildęs visą katedrą. Kunigas buvo toks įsijautęs, kad galėjai pagalvoti, kad ir jis pats vakar po ilgos piligrimystės atvyko į Santjagą. Pasimokykite, jei nemokate giedoti giesmę "Magnificat". Kelionėje tą galėsite padaryti Gronion ir Hontanias piligrimų namuose. Pastaruosiuose gal dar tebedirba Juan, kuris labai nuoširdžiai padeda piligrimams.

Mišių metu yra paminima, kiek piligrimų pasiekė Santjagą dieną prieš tai. Piligrimai yra vardijami pagal tautybes. Jei norite išgirsti "Lituania", pirma reikia nueiti į Oficina del Peregrino, kuri yra Platerias aikštėje iš katedros pietinės pusės. Kitą dieną per mišias bus paminėta, kad piligrimystę atliko lietuvis. Ypatingos garbės gal tame nėra, todėl galite iš karto eiti į mišias, o kitą dieną jūsų tautybė bus paminėta kitiems piligrimams. Oficina del Peregrino reikia pateikti credenciales (piligrimo pasą), užpildyti mažą anketą ir jūs gausite piligrimystę patvirtinantį dokumentą - compostela. Pildant anketą reikia nurodyti piligrimystės motyvus. Jei jūs nurodysite ne religinius ar dvasinius motyvus, pvz., sportinius, tradicinės kompostelos negausite - vietoj to jums išduos kitokį dokumentą. Visai netoli galėsite įsilaminuoti savo kompostelą.

Įspūdingiausias mišių momentas yra piligrimų pasmilkymas su milžinišku smilkytuvu (botafumeiro). Teigiama, kad Santjago katedros smilkytuvas yra didžiausias katalikų pasaulyje. Dabartinis smilkytuvas yra padarytas 1851 m. po to, kai ankstesnįjį pavogė Napoleono kareiviai. Aštuoni vyrai pasinaudodami sudėtingų virvių mechanizmu įsiūbuoja smilkytuvą, kuris pradeda judėti skersai per visą katedrą virš piligrimų galvų. To momento laukia ne tik piligrimai, bet ir daug užsienio turistų. Šiaip ar taip ši smilkytuvo kelionė per visą katedrą yra miesto atrakcija. Įdomumo dėlei galima pasakyti, jog viduramžiais toks smilkytuvas esą buvo reikalingas dar ir dėl to, kad reikėjo kažkaip apsisaugoti nuo katedroje tvyrančio piligrimų prakaito kvapo.

8.3. Nakvynė Santjage

Kaip sakiau, Santjago de Kompostela piligrimų namų nėra. Tiesa, yra variantų, bet jie nėra labai priimtini, nes įsikūrę už miesto (pvz., tas pats Monte del Gozo). Netoli katedros, ant piligrimų kelio visada sutiksite stoviniuojančius asmenis, kurie jums maloniai pasiūlys kambarį. Aš siūlau maloniai sutikti. Naktis kainuos apie 20 eurų. Renkantis kambarį reikia turėti omenyje, kad Santjagas sezono metu yra nesibaigiančių švenčių miestas. Taigi, naktį galite neturėti ramybės, jei jūs jos ieškote.

8.4. Kelionė į Finisterę

Tikslas jau kaip ir pasiektas. Būtų galima jau ir keliauti namo, bet negi jūs nenorite dar nueiti apie šimtą kilometrų iki žemės krašto - Finisterės. Po visų ritualų, švenčių ir tikslo pasiekti Santjagą, tik labai nedidelė dalis piligrimų ryžtasi tai kelionei. Įveikę dar šią atkarpą galėsite sakyti "aš nuėjau pėsčias nuo Pirėnų kalnų iki Atlanto vandenyno".

Patekti į Finisterę galima ir autobusu. Kelionė užtrunka apie porą valandų ir, deja, yra gana varginanti dėl staigių posūkių, pakilimų ir nusileidimų. Tai daugiau simbolinė kelionė. Užlipę ant kalvos Finisterėje galima pamedituoti žiūrint į Atlanto vandenyną, į tą iškyšulį, kuris kažkada žmonėms buvo žemės kraštas. Gal ir tikrą Jokūbo kriauklę surasti vandenyne pavyks.

Jūs greičiausiai rasite tai, ko ieškojote. Rasite ne kur nors kitur, Santjago katedroje ar Camino, bet savyje. Kelionė tik dar kartą patvirtins tai, kuo jus tikėjote. Todėl geriau tikėti gerais dalykais ir kiekvieną dieną nueiti kažkokį nors nedidelį atstumą savo tikslo link. Buen Camino